“Menininkas sugriovė mitus”
Iš trijų spalvų
Monochrominės tapybos chuliganu nusprendęs pabūti dailininkas Andrius Miežis pasirinko dvi labai niūrias spalvas: juodą ir žemės rudumo – umbra. Su balta jas sumaišęs menininkas griovė mitus. Rezultatas – smulkus mitologinis chuliganizmas.
Į Panevėžį A.Miežis personalinę parodą atvežė pirmą kartą. Nuo lapkričio 19-osios visą mėnesį „A galerijos“ lankytojai turi galimybę išvysti pačiam menininkui iššūkiu tapusio neįprasto eksperimento rezultatą – vienuolika monochrominės tapybos darbų parodą „Smulkus mitologinis chuliganizmas“.
Savo itin spalvotais, nuotaikingais ir išraiškingais siurrealistiniais darbais visoje Lietuvoje ir užsienyje minias gerbėjų pritraukęs linksmasis kretingiškis mūsų mieste pristatė visiškai kitokią savo kūrybą – pernai ir šiais metais nutapytus trimis spalvomis paveikslus.
A.Miežio teigimu, norėjosi paišdykauti: pačiam sau įrodyti, kad įmanoma keliomis spalvomis pasiekti tą patį rezultatą, kaip ir dirbant su visa spalvinės gamos palete.
„Kilo mintis keliomis spalvomis pasiekti maksimalų vizualų rezultatą. Norėjau pažiūrėti, ar tas spalvas įvaldysiu. Rezultatu esu patenkintas. Visi vienuolika darbų yra baigtas ir jau susigyvenęs, ne vienoje parodoje pristatytas ciklas“, – tikino parodos autorius.
Pasak A.Miežio, pasirinktos ganėtinai niūrios spalvos tikrai neapribojo – jomis buvo įgyvendintos pašėlusios ir linksmos fantazijos. Anksčiau su panašiomis spalvomis grafiką išbandęs dailininkas patvirtino, kad tapant pasirinktos spalvos nėra tokios svarbios – daug reikšmingesnė pati idėja.
„Svarbiausia yra tai, ką paveikslu nori pasakyti, jo turinys. O aš savo darbais ketinau mitus sugriauti. Dar prieš metus pradėjau skaityti religijotyrą. Kaip mėgėjas – norėjau sužinoti, kokie mitai žmones „veža“, kuo dabar gyvenama. Ieškojau tam tikrų simbolių. Pavyzdžiui, viename mano paveiksle nutapytas kunigėlis, turintis Hitlerio ūsiukus. Jis tikrai nėra dvasininkas nacistas. Pažįstu vieną Kretingos kleboną, jis buvo pankas“, – pasakojo tapytojas.
Pasišaipo iš savęs
Menininkas neneigė ir pats esantis kupinas įvairiausių mitų, pasiduodantis įvaizdžio simbolikai. Tačiau tai A.Miežį tik verčia pasijuokti ir iš savęs.
„Aš irgi kažkada buvau pankas. Dabar atrodau pagal menininko šabloną – turiu ilgus plaukus. Tik beretės trūksta. Mano įvaizdis netgi tiktų neblogam būrėjui, galėčiau kokią patiklią bobutę apgauti. Aš pats daug mitų turiu. Tarkim, politika, nors žinau, kad ji yra mitas ir niekada žmogui nepadės. Mitais tikinčių žmonių išjuokti tikrai nenoriu. Gyvenimas yra tragikomiškas, ir nereikia taip į viską rimtai žiūrėti. Pavyzdžiui, aš esu labai tikintis žmogus. Tikiu ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį, dar kartais – trečiadienį. Kitomis dienomis sau leidžiu pailsėti“, – pokštavo dailininkas.
A.Miežio teigimu, visuose vienuolika darbų kiekvienas žiūrovas gali rasti daugiau ar mažiau juokingų, priimtinų arba ne mitų: „Nupiešiau „Zuikių dievą“. Jis yra kilęs iš pagoniškos žemaičių tautosakos. Į jo letenas įdėjau kirvį. Gal kam nors zuikis pasirodys lyg naivus, už teisybę aklai kovojantis, net į kaktą galintis skelti pamišęs valstietis. Paveiksluose yra dar vienas mitas apie turistą ir apie pirmąjį teroro aktą. Žinote, kaip sako Biblijoje: didžiulis bum – ir atsirado Žemė. Aš kartais tuo tikiu, o kartais – ne.“
Žodžio kišenėje neieškantis ir nuolat juokaujantis vyriškis prisipažino esantis ne itin rimtas menininkas – per dažnai blaškosi. Galbūt todėl širdis linksta ne prie vienos meno rūšies. Ne tik be tapybos, bet ir be muzikos A.Miežis negali gyventi.
„Būna, kad žiūriu į paveikslą ir jis skamba. Muzika man yra pats galingiausias ir pajėgiausias menas. Tikra mistika – negali pamatyti, negali apčiuopti, o veikia neišpasakytai“, – tikino pašnekovas.
Nereikia bijoti
Pats muziką kuriantis menininkas pripažino savuose paveiksluose – net ir niūromis spalvomis nutapytuose paskutiniuose darbuose – girdintis tik mažorą. Minoro nežadina ir juoda ar žemės rudumo spalva.
„Paveikslai labai linksmi. Tarkim, skuodžia du ateiviai, jų akys didžiulės, be obuoliukų. Ir nesuprantu, kodėl mano žmona jų bijo. Sakė, kad gąsdina tas vieno ateivio tiesus žvilgsnis. Aš sakau: gal tavo sąžinė nėra labai švari. Nors esu pastebėjęs, kad nemažai žmonių nenori paveikslų su tiesaus žvilgsnio akimis. Lietuviai išvis pageidauja rūkyto kumpio spalvos piešinių. Tokie mūsiškiams yra skanesni ir greičiau parduodami. Dar Lietuvoje vertinami geltona, gintaro spalva tapyti paveikslai. Galbūt jais kompensuojamas saulės trūkumas, pasišildoma dirbtinai. Pavyzdžiui, violetinė daug prasčiau veikia nei rūkyto kumpio spalva. Įsitikinau, kad iš šimto parduotų darbų devyniasdešimt penki būna specialių, šiltų spalvų. Tad taip ir dirbu: kartais piešiu parduoti, kartais – parodoms. Nes komercijos mene, skirtingai nei daugelis, tikrai nesmerkiu“, – pasakojo A.Miežis.
Darbų ciklą „Smulkus mitologinis chuliganizmas“ dailininkas rengė nuo 2008-ųjų. Iš pradžių vyriškis pasišovė dirbti tik su dvejomis spalvomis – juoda ir balta. Vis dėlto apsigalvojo – tiesiog būtų per daug save apribojęs. Pašnekovo tikinimu, net ir asketiškomis spalvomis tapytų jo paveikslų nereikia bijoti, esą jie lygiai tokie pat geranoriški, lyg būtų „gintariniai“.
„Mano darbas negali nešti blogų emocijų, tikrai nereikia bijoti – ir žmonai tą sakiau. Prie vieno darbo užtrukdavau maždaug po mėnesį – kol vieną piešdavau, dar du „pakibdavo“ mintyse. Bet niekada nedirbau surūgęs ar piktas. Visada tapau, kai jaučiuosi nepaprastai gerai. Tai ir yra įkvėpimas“, – kalbėjo vyriškis.
Ir gražu, ir erzina
A.Miežis tikino atradęs puikų apibūdinimą tiek savo tapybos, tiek muzikos darbams – „Sharon’N'Stone“. Jo teigimu, Holivudo aktorės vardu pavadintas meninis „cinkelis“ reiškia laukinę ir labai protingą kekšę gerąja prasme.
„Man patiko, kai kartą Džulija Roberts kalbėjo apie vyrus, sako – nerandu tokio, kuris būtų ir laukinis, ir intelektualus. Tai aš tokį derinį ir bandau išgauti tiek muzika – eksperimentine elektronika, tiek tapyba. Man menas turi būti gražus ir erzinantis. Nors rimtas irgi gerai. Bet kai pabandau būti rimtas, man pačiam iš savęs juokas paima. Sakau: Mieži, tu sau meluoji, jau save apgaudinėji. Nuo tokių dalykų man prasideda meninės „lomkės“. Sakau: na ir nesąmonę darau. Bet jeigu visuomet save tramdyčiau, polėkiui nepaklusčiau, tai nei kūrybos, nei tos parodos nebūtų. Tas vidinis cenzorius turi būti, bet kitiems negalima pataikauti. Menas negali visiems patikti. Ir mano paveikslai ne visiems priimtini, tai yra natūralu“, – pasakojo dailininkas.
A.Miežiui sunku apsispręsti, kur jam save lengviau išreikšti – muzikos ar tapybos srityje. Pasak jo, tam tikra patirtis fantazijas lengviau įgyvendinti padeda piešiant. Be to, greta tapybos ir muzikos užgimsta dar vienas pomėgis – fotografija. Būtent nespalvomis nuotraukomis susižavėjęs vyriškis sugalvojo ciklą „Smulkus mitologinis chuliganizmas“: „Tik savo nuotraukomis, fotomontažais kol kas nesu patenkintas. Todėl viską iki galo teptuku įgyvendinu.“
Pasak dailininko, itin dažnai pagyrų iš parodų lankytojų netenka sulaukti. Ne visų komplimentais vyriškis ir tiki. Vieną maloniausių menininkui teko išgirsti iš sutuoktinės.
„Mano pastaruosius darbus peržiūrėjusi žmona pasakė tokį natūralų komplimentą – nepasakyčiau, kad gražu, bet keistai įdomu. Man toks komplimentas patiko. Nemėgstu tuštybės, tuščių pagyrų. Pavyzdžiui, draugai visada būna mandagūs, nenori įžeisti, tai giria be perstojo“, – sakė A.Miežis.
Dailininkas teigė paveikslams suteiktais pavadinimais pasufleruojantis, ką nori darbu pasakyti. Ir pripažino, kad žiūrovų fantazija neretai lenkia jo paties: „Malonu, kai mano darbu kas nors susidomi ir nepykstu, kai į mano paveikslą žiūrovas žiūrėdamas į lankas nuklysta. Bet būna ir visiškų patologijų. Kartą vienas į miške sėdintį ir svajojantį personažą pažiūrėjęs sako: čia tas venas pjaustosi? O mano fantazija taip toli neįžvelgė.“
Justė BRIEDYTĖ
Už pagalbą propaguojant meną dėkojame Panevėžio miesto dienraščiui
www.sekunde.lt