Dairantis į horizontus
Tapytojas Antanas Obcarskas (g. 1958) apie savo kūrybą pasakoja itin lakoniškai. Jei netikit, pažiūrėkit į jo paties pateiktą parodos aprašymą. Sutinku, tai kiek glumina. Kaip, nieko apie įkvėpimą, kančią, talentą ir meistriškumą? Nieko. Bet ar šie taip dažnai girdimi epitetai jums dar ką nors sako? Irgi – nieko. Tad sekdama menininko padiktuotu tonu, šiame parodos aprašyme pasižadu nenaudoti nė vieno abstraktaus ar nieko nesakančio menininko ar jo kūrybos apibūdinimo. Rizikuoju teksto sausumu. Tikiuosi laimėti skaitytoją, kuris supratęs kaip „veikia“ aptartieji paveikslai, žodžius „talentas“, „įkvėpimas“ ar „meistriškumas“ žiūrėdamas į paveikslus ištars pats. Juk supratimas svarbiau nei komplimentai. Taigi, į ką reiktų atkreipti dėmesį Antano Obcarsko parodoje „Horizontai“?
Pirma, reiktų žinoti, kad tai – abstraktūs paveikslai. Su tuo susijusios dvi žinios: gera ir bloga. Bloga ta, kad čia nėra jokio naratyvo, jie nepasakoja jokių istorijų ir nevaizduoja jokių konkrečių objektų. Jei jums kartais pasirodys, kad paveiksle matote peizažą, aš paprieštarausiu, jog tai – natiurmortas. Arba atvirkščiai. Ir būsime abu teisūs. Gera žinia – šiuose paveiksluose pasakojama daug ir įdomiai. Tik tai daroma tapybos kalba. Kaip klausydamiesi rūsčios karo dainos nereikalaujate konkretaus žirgų kanopų ar patrankų garso, o susikuriate nuotaiką iš garsų skambesio bei kompozicijos, taip ir paveiksle. Intriga ir veiksmas čia slypi potėpiuose, kolorite ir kompozicijoje. Ir tai gali įtraukti, kaip įtraukia muzika, poezija ar šokis. Tuoj papasakosiu – kaip.
Kalbant apie visus parodoje eksponuojamus paveikslus reiktų atsiminti, kad kiekvienas jų nutapytas per dieną ir vienu ypu. Kuriama koncentruotai ir greitai, nes proceso metu negali išdžiūti sluoksnis ant sluoksnio tepami dažai. Beje, tapytojas nenaudoja paletės – gryni dažai maišomi tiesiog ant drobės ir tai – tapybos proceso dalis. Toks tapymo būdas kiekvieną kartą yra nuotykis. Nuotykis, kuriam reikia pasiruošti, panašiai kaip prisipažinimui meilėje: strateguojant, abejojant, bijant ir geidžiant. Laukiant. Lygiai taip ir menininkas – jis dirba (galvoja, domisi, analizuoja save ir kitus, ieško) nuolat ir be poilsio dienų, o šio ilgalaikio darbo rezultatu tampa per dieną vienu ypu nutapytas paveikslas. Ne paslaptis, kad ir tapytojui pasitaiko, jog paveikslas pasako „ne“. Kitaip tariant – nepavyksta. Tada tenka pripažinti nesėkmę ir sukaupus jėgas kitą dieną nepavykusį paveikslą pertapyti nuo nulio, visiškai naujai.
Tokio darbo principo privalumai – emocinis paveikslų vientisumas, tarsi improvizuojama melodija. Todėl lygindami paveikslus pastebėsime, kad jie skiriasi vienas nuo kito kaip mūsų šypsenos ryte ir vakare. Taigi, ar jau matote susikaupusį menininką ties molbertu? Judesiai skubūs, bet tikslūs. Aliejinių dažų kvapas. Šviesu. Aplink – dešimtys dažų tūbelių, įvairių dydžių teptukų ir mentelių. Būtų įdomu paskaičiuoti, kiek įrankių menininkas naudoja kurdamas vieną paveikslą. Jų gausa atsispindi paveikslų potėpiuose.
Atidžiau žvelgdami į paveikslą pastebėsite dešimtis skirtingo pločio ir intensyvumo potėpių. Jų kuriamas raštas dar vadinamas paveikslo faktūriškumu. Stori dažų sluoksniai ir potėpiai sudaro reljefą, kur minkštus nutekėjimus keičia aštrios linijos ar ekspresyvūs, tarsi bangų keteros, dažų šuorai. Žvelgdami į šį bangavimą ilgėliau pastebėsite, kaip jis įtraukia, vesdamas žvilgsnį nuo vieno paveikslo fragmento prie kito. Taip kuriamas beveik fiziškas tapybos pajautimas. Žinote, kodėl visuose muziejuose mus lydi griežti įspėjimai „paveikslų rankomis neliesti“? Nes įtikinamą tapybą išties norisi paliesti. Kaip vilnijantį šilką ar ruplėtą medžio žievę.
Esu tikra, kad nesuskaičiuotumėt ir kiek spalvų naudota vienam ar kitam paveikslui sukurti. Tačiau įdomu pamėginti. Tarpusavyje susimaišiusios grynos spalvos, kai kurios jų vos persišviečia iš gilesnių sluoksnių. Kitos – drąsiai šviečia visu savo ryškumu. Stebėti jas – reiškia pažinti spalvų tarpusavio santykius, įžvelgti drobėje besiformuojančias erdves ir tiesiog mėgautis sodrumu bei vis atrandamais naujais spalviniais niuansais. Spalvos šiuose paveiksluose svarbiausi pasakotojai. Jei potėpiai sukuria bendrą nuotaiką, tai spalvos vedžioja žvilgsnį po visą paveikslą, atverdamos abstrakčias geometrines formas ir kiekvienai jų suteikdamos savitą skambesį. Ir kai mūsų žvilgsnis keliauja nuo vienos spalvinės dėmės prie kitos, vietomis sustodamas ar grįždamas atgal – mes jau elgiamės pagal autoriaus sumanymą ir keliaujame jo nubrėžtu maršrutu, vadinamu kompozicija. Ir ši kelionė, skirtingai nei įprastinis pasakojimas, neturi pabaigos. Tik viliojančius horizontus.
Menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė