Parašykite mums
Parašykite mums

Arturas Valiauga

Japonijos dienos meniu

Atidarymas 2016 12 14 dieną (trečiadienį) 17.00 val Juozo Miltinio dramos teatre.

Atidaryme dalyvauja projekto koordinatorė Eglė Deltuvaitė.

Paroda vyks iki 2017 sausio 31 dienos.

Plakatas




[ LT ]

Japonijos dienos meniu

Japonija pasivaideno tarsi mitas, kurį vis dar saugo vienišos medinės šventyklos, pasislėpusios po didingais nuogų sakurų skliautais. Ryžių baltumo kalnai vasario mėnesį iš tolo atrodo švelniai apžėlę, bet klaidūs ir nepraeinami – žengus artyn.

Niigatos prefektūroje, kurioje gyvena apie 2,8 mln. žmonių ir yra kiek didesnė už Lietuvą, fotoprojektas prasidėjo nuo šiaurinėje jos dalyje esančio Agos regiono, jungiančio kalnuose išsibarsčiusius miestelius. Vėliau – kelionė žemyn link Japonijos jūros pakrantės: samurajų dvasią menančio Murakamio, žuvim prakvipusio Teradomario, žvejų miestelio Ogio Sado saloje ir Ryoutsu uosto, mažytės Avašimos salos. Kelionė baigėsi Niigatos mieste, prekybos uoste prie dviejų didžiųjų Japonijos upių žiočių.

„Japonijos dienos meniu“ tapo mano kasdienybe. Kasdienybė – tai palikti batai ant slenksčio ir nutirpusios po užpakaliu suraitytos kojos, tai stipriai tarp pirštų suspaustos užsispyrusios ir neklusnios lazdelės, neramus miegas su karšto vandens pūsle lauko temperatūros riokano kambarėlyje, šildomas klozeto dangtis su keturiomis apiplovimo programomis (didžiausias techninio progreso pasiekimas ir tikras džiaugsmas šaltą rytą). Kasdienybė – tai švelniai skambi, tarsi iš kalnų sklindanti šeimininkės daina, žadinanti pusryčių, mažas žalios karštos arbatos puodelis, kvepiantis šviežiu pienu. Kasdienybė – tai burnoje tirpstantis šviežios žuvies sašimis su kvapą gniaužiančiu ir ašaras spaudžiančiu vasabi. Ir pažliugusiose lysvėse juokingai išlindusios ropės kaip seno japono dantys,  miso ruošiančių bobučių Nihon Buyo šokis aplink virš laužo verdantį sklidiną sojos pupelių katilą, tinkluose neatsitiesiančios moterys, narpliojančios žuvį, tarsi jos būtų pagautos, o ne žuvis… Saulėto sekmadienio ryto šurmulys žuvų turguje… Begalinis krautuvėlės pardavėjų linkčiojimas ir nesibaigianti nepažįstamos kalbos daina:  „domo arigato – gorainasu – šita“, – tarsi garso takelis besisukanti galvoje…. Palaimingas atsipalaidavimas karšto šaltinio versmėje po ilgos dienos, šilta sakė iš nuolankiai pasilenkusios šeimininkės rankų ir vakaras, skambantis nuo įkaušusio kvatojimo ir „kampai“ – raginimo išgerti dar.

Kasdienybė tai kiekviena sekanti diena, kaip laimingas nesusipratimas ir neviltis žiūrint į hieroglifus, o paklausus angliškai – išsamiai ilgas atsakymas japoniškai.

Projekto fotografijos tai – gamtos, veido ir patiekalo „peizažai“ bei už jų slypinti kasdienybė, nurodanti į japonų buitį ir tapatybės išskirtinumą. Dienos patiekalas japoniškoje buityje yra natūrali supančios gamtos refleksija. Pasak japonologų, estetinė peizažo samprata suformuota sintoizmo yra tapusi veidrodišku aplinkos vaizdavimo principu ne kurti ką nors naują, bet spontaniškai ir intuityviai atspindėti kas regima ir girdima. Toks japoniškosios saviraiškos išaiškinimas – tai europietiškasis poreikis viską logiškai pagrįsti. Kaip be būtų, remiantis europietišku veidrodžio aiškinimu japonų mitologijoje  (kaip švarumo ir tyros sielos simbolis), apie kurį jie patys mažai ką žino, buvo sukonstruoti 3-ų ir 4-ių veidrodžių kaleidoskopai. Į japonišką „Pringles“ traškučių tūtą įstatyti veidrodžiai ir užmauti ant japonų gamybos fotokameros objektyvo tapo mano europietiškos akies tęsiniu ir magiška optine sistema, neprognozuojamai atspindinčia aplinką. Į fragmentus suskaidytas fotografuojamos realybės atspindys neturi nei pradžios, nei pabaigos ir pabrėžia kasdienybės momentiškumą ir nepastovumą. „Japonijos dienos meniu“ – tai žmones, gamtovaizdį ir maistą jungianti fotografija – nėra fotokamera sustabdyta gyvenimo akimirka. Tai – socialinės aplinkos fragmentų kaleidoskopo vienas judesys.

 

[ EN ]

Japan’s Menu of the Day

Japan came by as a vision of a myth still guarded by solemn wooden shrines, hidden beneath the stately arches of bare sakuras. It was February, and rice-white mountains appeared smooth-swarded when looking from afar, yet seemed deceptive and impenetrable from nearby.

The photography project was launched in the Niigata prefecture, which has a population of 2.8 million and is slightly larger than Lithuania, starting from the Aga region, located in the Northern part of the prefecture and consisting of scattered small mountain towns. Then followed the trip down to the coast of the Sea of Japan: Murakami, tracing its history back to the times of the Samurai; Teradomari, smelling of fish; Ogi, a fishing town located on the Sado Island, and the Ryoetsu port; the tiny island of Awashima. The journey ended in the city of Niigata, a commercial port near the influxes of Japan’s two major rivers.

Japan’s Menu of the Day became my everyday reality. My everyday reality was shoes left at the doorway and legs going to sleep from being twisted under me while sitting; stubborn and disobedient eating sticks squeezed between my fingers; restless sleep with a hot-water bag in an unheated ryokan room; a water closet with a seat-warmer and four wash-up programmes (the greatest technological achievement and a real joy in the cold morning). It was the softly sonorous song of the innkeeper, as if floating from the mountains and waking me up at breakfast time, and a small cup of hot green tea, smelling of fresh milk. The everyday reality was a delicious sashimi of freshly caught raw fish and fire-hot wasabi. Turnips, funnily sticking out of squashy garden beds like the teeth of an old Japanese man; the Nihon Buyo dance of old women preparing miso and dancing around a cauldron full of soy beans boiling over the bonfire; women in fishing nets, untangling the fish and never taking a rest, as if it was them who were caught, and not the fish… The buzz of the fish market on a clear Sunday morning. The endless nodding of shopkeepers and the ceaseless song of their unfamiliar language: “domo arigatogorainasu – shita”, spinning in my head like a soundtrack… The blissful rest in a hot spring after a long day, warm sake from the hands of the courteously bowing innkeeper, and an evening resonating with woozy laughter and “kampai” – an encouragement to have another shot.

The everyday reality was each one of the following days, the merry misunderstanding and despair while looking at the hieroglyphs, and the long answers in Japanese following my questions in English.

The images that are part of this project are “landscapes” composed of nature, faces and dishes, as well as the everyday life lurking behind them, pointing at the way of life and the exceptional identity of the Japanese. The dish of the day acts as a natural reflection on the surrounding nature in the everyday life of the Japanese. According to the Japanologists, the aesthetic conception of the landscape, shaped by Shinto, has become a mirror-like principle of portraying the environment in a way that prefers the spontaneous and intuitive reflection of what is visible and audible over the creation of something new. Such an explanation of Japanese self-expression reflects the European need to rationally ground everything. In any case, the 3- and 4-mirror kaleidoscopes were constructed based on the European rationalization of the mirror’s role (that of a symbol of purity and innocence) in Japanese mythology, of which the Japanese themselves are barely aware. Mirrors, installed into the tube-shaped pack of Japanese Pringles chips and attached to the lens of a Japanese Canon camera, became the extension of my European eye and a magical optical system, reflecting the environment in unpredictable ways. The fragmented reflection of the photographed reality has neither beginning, nor end, and emphasizes the fleeting and unstable nature of the everyday. Japan’s Menu of the Day, photography that connects people, landscape and food, is not an instant of everyday life suspended by the camera. Rather, it is one movement of the kaleidoscope put together from fragments of the social environment.


Atidarymo akimirkos

Už fotoreportažą dėkojame Valentinui Pečininui


Biografija
Biografija