Arūnas Daujotas
Gimė 1963 08 01, Šiauliai.
1976 – 1982 m. Kauno aukštesnioji meno mokykla.
1983 – 1989 m. Vilniaus dailės akademija (dailės institutas), tapytojas, pedagogas.
Nuo 2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1997 Tapybos paroda, galerija’’Kauno langas’’, Kaunas.
1998 Tapybos paroda Belhaime, Vokietija.
1999 Tapybos paroda, , galerija’’Kauno langas’’, Kaunas.
2003 Tapybos paroda Kauno Nacionalinėje filharmonijoje, Kaunas.
2004 Tapybos paroda skirta Kovo 11 – ajai, Kauno viešoji biblioteka, Kaunas.
2006 Tapybos paroda, galerija „Spalvų paslaptys“, Kaunas.
2007 Tapybos paroda „Spalvų ilgesys“, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Kaunas.
2008 04 Tapybos paroda Kelmės krašto muziejuje, Kelmė.
2008 06 Tapybos paroda Ryšių istorijos muziejuje, Kaunas.
2008 08 Tapybos paroda Raudonės pilyje, Jurbarkas.
2008 09 Tapybos paroda LTMK, Vilnius.
2008 10 Tapybos paroda Kamerinių menų centre, Anykščiai.
2008 12 grupinė paroda Vilniaus senojoje rotušėje, Vilnius.
Sunku pasakyti, kuris terminas tiksliau apibrėžia Arūno Daujoto tapybą. Fikcijomis ir metaforomis persmelktas maginis realizmas? O gal galime kalbėti apie pasąmonės gelmes atveriantį siurrealizmą? Mistika ir gąsdinančiais įvaizdžiais prisodrintą gotikinę tapybą? Vienaip ar kitaip akivaizdu, kad Arūno paveiksluose užkoduotas pranešimas turi ryšį su kažkuo, ko mes nematome, tačiau bandome verbalizuoti literatūroje arba pavaizduoti dailės kūriniuose visuotinai žinomų simbolių ir savaip sukonstruotų įvaizdžių pagalba. Galime nuspėti, kad tam tikri formalieji paveikslo kriterijai – kompozicijos struktūra ar koloritas – autoriui nėra svarbiausi, nors kai kuriuose darbuose pro akis neprasprūsta meistriškai išnaudotos laisvos, eskiziškos tapysenos ir skirtingų faktūrų galimybės. Šiuose keistai grėsminguose abstrakčios tapybos chaoso plotuose – vaizduotės peizažuose – išnyra itin kruopščiai nutapytos mažutės, trapios žmonių figūrėlės, veidų kaukės, gyvūnų ir keistai pasimetusių daiktų pavidalai – „informuojantys ir kalbantys“ paveikslų elementai. Žiūrovai, matyt, juos suvoks ir vertins skirtingai. Galbūt, bandys „lukštenti“ vizualųjį įvaizdžių luobą, ieškodami po regimybe paslėptos prasmės, arba, žvelgdami į paveikslus, susikurs vien sau atpažįstamą reikšmių lauką. Kiti, matyt, priims šiuos paveikslus tiesiog kaip žaidimą, kaip mėgavimąsi formų ir pavidalų įvairove.