Menotyrininko anotacija

Kunigundos Dineikaitės tapyba – liepimas be būtinybės išsipildyti

Panevėžyje, A galerijoje pristatoma Vilnietės menininkės, Kunigundos Dineikaitės (g. 1982) keistu liepimu užvadinta tapybos paroda – Atnešk rytoj man dvi baltas gėles. 2004 m. Menininkė baigė Vilniaus dailės akademiją, o 2006 m. Sussex’o Universiteto, West Dean’o koledžą (Didžioji Britanija) ir su pagyrimu įgijo magistro laipsnį. Kompromisų netoleruojančiame liepime slypi kažkokia, intuityviai ir vargu ar sąmoningai suvokiama, tarpusavyje deranti elegancijos ir švelnumo lyrika. Skambantys žodžiai ir atsiveriantis jų reikšminis žaismas (netikėtai išgyvenamas po liepiamojo žodžio) neutralizuoja liepimą kaip procesą. Neutralizavimo dėka pasiekiamo rezultato (liepimo) atlikimas / išsipildymas netenka gyvybiškos svarbos. Tokiu atveju, Rezultato galimybė akimirksniu paverčiama švelnia ir intymumui atvira dovana – egzistenciniu apmąstymu apie save, savo aplinką ir  artimą savo. Drįstu teigti ir tikriausiai neklystu, kad menininkės kūrinių kolekcija / paroda yra savo liepinio kaip proceso, bet ne rezultato aktualus sužydėjimas. Čia veši ir plyti iš paties turinio gelmės kylantis, romantika nusidažęs geismas. Jis natūraliai veda prie prigimtinio, kūrėjui būdingo siekio – plėtoti ir įgyvendinti poetinės kalbos ir kalbėjimo vizualumu tikslą. Gal būt šio siekinio vedinas, netikėtai aktualizuojamas ir svarba apdalinamas kūrinio romantiškasis sluoksnis. Skverbimasis į individualiąją kalbą ir jos galią, arba brėžimas individualios meninės kalbos konstrukcinės evoliucionavimo strategijos yra pakankamai rizikingas, nenuspėjamas ir intuityvumu pasidabinęs kūrybinis gestas. Dėl šios priežasties K. Dineikaitės kūrybai gali būti suteikiami vitališkumo, o kai kada ir intelektinio rebuso epitetai. Tapybos vitališkumas sąmoningai / nesąmoningai yra susijęs su tapybos tapybiškumo klausimu. Spalvinių dėmių sankirtos ir sankirtą žyminčios siūlės (spalvinių plokštumų ribos) nykimas gali būti suvokiamas kaip vienas iš kūrybinės sėkmės garantų. Pats potėpis neturi būti labai aštriai ir neva teisingai suaktualinamas. Potėpis savaime nieko nereiškia, tačiau iš potėpių sudarytas tinklas gali lemti žiūrovo estetinius išgyvenimus arba emocinius pokyčius, atsiveriančius per kūrinio vartojimo laiką, kuris vartotoją veda link vidiniame kūrinio sluoksnyje glūdinčios problematikos, link galimybės atsiverti kaip nepalankiam suvokiminiam laukui. Man kūryba – <…> dialogo kultūra tarp kūrėjo ir žiūrovo, kuri savo gyvenimą pradeda paveiksle. Ji gali tęstis amžinai, kol bus nors vienas žiūrovas – teigia menininkė^[1].

Plokštumoje formuojamas potėpių tinklas žymi erdvę, kurios jau nebėra. Potėpių tinklas verčia abejoti buvusios erdvės aktualiu buvimu. Anot autorės – <…> paveikslai sukurti apie erdvę ir būseną, kurios nebėra… Kiekvienas dažo ir lako masės sluoksnis fiksuoja vis kitas mano nuotaikas, patirtas situacijas^[2]. Čia erdvės ir būsenos santykis gali, o gal būt ir privalo būti siejamas su savojo Aš Paieška. Šiuo atveju, kūrėjo Aš yra tikras arba gali tapti tikru tik tokiame nutikime / nuotykyje, kai jis savo kūrybiniais gestais  siekia įgyvendinti arba grąžinti tai, ko jau nebėra, ir tai, kas galėjo arba kažkada turės nors menkiausios vilties išsipildyti. Autorė teigia – <…> svarbu suvokti paveikslą, kol jis dar netapo materialia išraiška, kol neišryškėjo drobėje. <…> Suvokti savo netektis, praradimus, savo pasaulio nuo galimo – tobulo skirtumą ir atrasti skirtumą kaip tą  kuris naikina skirtumus sąmonėje. Visi pokyčiai pirmiausia įvyksta sąmonėje. Paveikslas – kompensacijos rezultatas. Paveikslas – žingsnis pirmyn (savęs kūrimas). <…> Paveikslo forma priklauso nuo vaizduotės ir nuo trancedentinės erdvės pojūčio, kuriame konkretumas virsta neatpažįstamais kodais^[3].

Tikrasis kūrėjo Aš yra potėpių tinklas – iliuzinė erdvė, kuri teikia autoriaus, kaip mįslės įminimo neišsipildymo galimybę / intelektualinio rebuso galią. Čia nuotaika ir situacija iškyla kaip tai, kas aktualiai privalo būti suvokiama kaip aktyvus elementas, lemiantis menininko asmeninės mitologijos kūrimo arba savaiminio – neplanuoto kūrimosi galimybę / galimybes. Savo paveiksluose kuriu erdves, mažas, siauras arba dideles, be oro, arba pulsuojančias, kvepiančias. <…> Iš konkretybės išlaisvindama ryškiai suvokiamus objektus ir prisiminimus, įkūniju juos spalvose ir formose, kompozicinėse struktūrose ir technikos variacijose. Tai vaizdinių žaidimas, kurio literatūrinis siužetas priklauso nuo kiekvieno suvokėjo vaizduotės. Tapydama mėgaujuosi fizinėmis dažo savybėmis: stebiu jo judėjimą, susiliejimus, keliančius slinkties ir kelionės žeme, dangumi, mintimis asociacijas. Tapyba yra lyg prabudimas iš sapno, kalbančio apie erdvę ir būseną, kurios nebėra, nors neseniai ją psichiškai ir fiziškai išgyvenau. Tapau aliejiniais ir stiklo dažais, laku, siekdama sukurti veidrodinį blizgesio (žvilgesio) efektą. Keista matyti savo kūno atspindį kaip vieną iš kūrinio dalių. Be to, šis blizgesys yra tarsi stiklas, už kurio lieka neapčiuopiama ir nepasiekiama „esmė“. Taip atsiranda distancija tarp mano pasąmonės ir žiūrovo…^[4].

Drįstu teigti, kad nebus klaidinga manoji nuostata, jog menininkės kūrinių kolekcijoje skambantis liepimas neturi ir negali turėti būtinybės išsipildyti. Gal būt dėl šios priežasties liepimas ir yra neutralus, romantiškai žaidybiškas menininkės kūrybos gestas. Liepimo sąlyga formuojama kūrinių kolekcijos / parodos virsmo  atminties įprasminimu / įvaizdinimu / įdedikavimu (paroda skirta Tėvo dr. Vinco Rimgaudo Dineikos (1938–2010) atminimui). Šie paveikslai – tai mano pokalbiai su Tėčiu po jo mirties, prisiminimai apie paskutinius tris mėnesius, praleistus kartu miške, prie jūros… Tai mano balsu ir spalvomis dėliojami sakiniai apie sąmoningai pasitiktos mirties grožį ir ramybę, išėjimo pilnatvę… – teigia kūrėja^[5]. Šios asmeniškos ir jausminį intymumą nurodančios eilutės verčia manyti, kad kūrinio galia ir vitališkumas egzistuoja kaip jausmo tikrumo nenusakantis ir neišmatuojantis matas. Šis vitališkumas kyla iš gyvosios ir nesuklastotos kūrėjo patirties. Čia visiškai nebelieka jokio klausimo (ar meno kūrinio paviršiuje plyti tikrovės atvaizdavimas ar šis atvaizdavimas neturi nieko bendro su fizine autorės aplinka) svarbos. Aktualumu padabinamas tikrovės virsmas nauju jausmu. Aktualios šio jausmo įvaizdinimo galimybės, kurios įgyvendinamos per meistriškai konstruojamą tapybos kūrinio paviršių, ir nuolatinę savęs (kūrėjo) neramios tapatybės paiešką.

menotyrininkas REMIGIJUS VENCKUS

atgal į parodos puslapį