KRITINĖ MOKSLINĖ RECENZIJA
RECENZIJOS PAVADINIMAS – ARTUMOS + TOLUMOS = KUR GI TU ESI MANASIS “AŠ”, 2011 m. vasario 17 d.
RECENZIJOS POBŪDIS: Menotyros pobūdžio recenzija skirta Miglės Kosinskaitės parodai – IŠ ARTI. Paroda rengiama A galerijoje (Respublikos 33, Panevėžys; http://www.agalerija.lt). Parodos atidarymas – 2011 vasario 17 d. 17 val. Ekspozicijos trukmė – 2011 m. vasario 17 – kоvo 17 d.).
RECENZIJA PUBLIKUOTA INTERNETE, SPAUDOJE: A galerijos interneto svetainėje (prieiga internete http://www.agalerija.lt ;žiūrėta 2011-03-15).
Kai neviską galime įžiūrėti, tuomet arčiau prieiname ir pasaulį matome kitokį – mažiau arba daugiau mistifikuotą. Artumos gali stebinti tiek pat, kiek ir tolumos. Skaityti priartintus Miglės Kosinskaitės kūrinius tiek pat malonu, kiek ir baugu. Čia svarbią vietą užima figūra ir figūros vidinio portreto galimybė netikėtai atsiverianti ir pasiduodanti nenuspėjamai analizei bei interpretacijai. Kūryboje aktualus gyvenamojo pasaulio paradoksalumas išryškinantis dviprasmišką savąją – kūrėjo žiūros patirtį, kuri apie savo egzistenciją pareiškia pasaulio kaip sistemos vizualinio (iš)konstravimo metu. Visa kūryba egzistuoja kaip priemonė leidžiančią sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti, pajusti, atskleisti supančio pasaulio ir savosios juslinės – asmeninės tikrovės santykį / ryšį. Akivaizdu, kad menininkės kūryboje išryškėja formos ir turinio tarpusavio saviveika. Kūryba – tai gyvybiškai būtina saviraiškos priemonė, padedanti save realizuoti, subalansuoti protą bei jausmus <…> – teigia menininkė[1].
M. Kosinskaitės parodos pavadinimas Iš arti gali būti siejamas su žiūrėjimo akto kvestionavimu. Iš arti tampa tiek pat aišku, kiek ir pavojinga. Artumai visada priklauso galia ir valdžia, kaip pasikėsinimas nukreiptas į tą, kuris prisiartina arba priartėja. Kūriniuose pastebimas sarkazmo gestas akivaizdžiai lemiantis traukos ir baimės galias. Personažų rimtis veikia kaip nuoroda į neįprastą, nedemaskuotą personažą, tarytum mūsų dabartinės aplinkos tikimybę ir galimybę. Sarkazmas iš tikro geba tik pasirodyti, kaip lengvas ir malonus pasilinksminimas. Tačiau būtent sarkazmas aktualiai egzistuoja, kaip grūmojanti, per padidinamąjį lęšį žvelgianti grėsmė, čia ir dabar – akimirksniu neutralizuojanti vartotojo linksmybių tikimybes, bei galimybes. Grėsmingoji baimė geba skleistis per vartojimo aktą, kai stebint žmogiškus, tačiau sudaiktintus arba sugyvulintus veidus kūnu pradeda bėgioti šiurpuliai. Neregimasis turinys kelia klausimą, kas gi yra tikrasis M. Kosinskaitės suformuotas ir pavojų keliantis personažas? Manau, kad tai yra netikėtai užklumpantis, neregimasis ir pavojingasis Aš; … kad tai – išlaisvintas ir iš pasąmonės vaizdinių grįžtantis besuspensinis Aš. Kultūrologinio pobūdžio psichoanalizėje suspensas žymi prievartinį užlaikymą, kuris galiausiai ištrūksta ir įgaudamas pagreitį rutuliojasi pavojinga ir kartais neigiama linkme. Suspensas veikia kaip, kažkas kas kelia pavojų pačiam suspenduotam; kaip kažkas kas atsivėręs pasako apie suspenduotąjį daug daugiau nei buvo galima numanyti iš anksto. Suspenso problema, iškylanti žvelgiant į M. Kosinskaitės kūrybą, lemia klausimą – ar dabartinis žmogus savo veide vis dar išlaiko organiškai būtybei aktualius reprezentacinius ženklus? Manau, kad Miglė Kosinskaitė savo kūryboje taip pat kelia panašaus pobūdžio klausimą. Štai kūrinyje Šiurkščiaplaukis (90×90 cm., 2011 m.) regimas vaikiškas, plaukais / kailiu apaugęs, veidas. Beveik, arba visiškai nenatūralaus žydrumo akys formuoja žmogaus – laboratorinių eksperimentų rezultato įspūdį. Dėmėtas kailis nuromantina ir nuvaizdina įprastą žmogaus veidą / figūrą, bei sukelia dėmėto šuns direktyvą, kuri lemia dar labiau gilesnių klausimų kėlimą. Kas gi esi Tu, žvelgiantis iš paveikslo plokštumos? Kas gi esi Tu, bauginantis ir traukiantis? Kas gi esi Tu, švelnus ir pavojingas padare? Šie keisti ypač asmeniški mano klausimai turėtų būti suprantami kaip kreipimasis į kūrinį, o kreipinio atsiradimą išprovokuoja įsispitryjęs, tiesiai man į akis žvilgiantis paveikslo personažas (Šiurkščiaplaukis 90×90 cm., 2011 m.). Taigi, į ką aš žvelgiu arba kas į mane žvelgia? Skvarbus, susidomėjimu padabintas žvilgsnis personažą išlaisvina iš personažiškumo gniaužtų. Nebe paveikslas tampa muziejiniu / galeriniu eksponatu, bet aš – žiūrovas. Šis paveikslas atsiveria kaip pavojingas ir masinančiai įtraukiantis nuotykis. Gal būt tokiu būdu įgyvendinami naujieji žmogiškojo tapatumo geismai? Gal būt įasmeninami ir išasmeninami vaizduojami personažai / objektai; arba personažinami / objektinami tie kurie žiūri į mus (Kaktusėlis 50×50 cm., 2011 m.; Dviveidė 50×50 cm., 2011 m.)?
Atrodo, kad vaizduojamieji tarsi palaimintieji yra specialiai užkrėsti keistų, netikėtų naujųjų technoparalyžiaus formų, gal būt genetiniu būdu mutavusių arba į savo gyvuliškos evoliucijos esmę grįžusių naujų / senų tapatybės ženklų (Iguana 120×80 cm., 2011 m.; Sužvėrėjusi 100×60 cm., 2009 m.; Snukutis 100×100 cm., 2010 m.). Manyčiau, kad visi šie žvėrėjimai, daiktėjimai, asmenėjimai ir antiasmenėjimai puikiausiai vyksta dėl kūrėjos jautrumo ir ją supančios aplinkos kontakto. Ši mano mintis iš dalies paaiškinama menininkės asmeniniuose pamąstymuose apie save ir savo kūrybą: Mano emocinės būsenos, nuostatos ir troškimai atsispindi vaizduojamuose personažuose. Tas kasdienis ‚,tempas“ yra absoliuti psichoterapija, išgydanti nuo visų įtampų, nervų, blaškymosi. Tapyba mane stabilizuoja <…>[2]. Šioje menininkės savianalizėje išryškėjantis kodinis žodis Tempas leidžia analizuojamam menui suteikti laiko, aktualios dabarties ženklintojo statusą. Aktyvi realistinio žmogaus veido / figūros transformacija į naujuosius personažus vyksta dėl aktyvaus aplinkinių stebėjimo ir pastebėjimo. <…>Veidas veikia žmogų, kuris renkasi paveikslą – teigia menininkė[3].
Negalima atmesti ir dar vienos minties, kad asmeninis aplinkos patyrimas, gebėjimas kontaktuoti su istorijos tarpekliuose nugrimzdusiais / grimztančiais meno tarpsniais taip pat lemia menininkės ir žiūrovo komunikacijos sėkmę. Suformuota kūnų / veidų sistema yra artima iškilmingos ir kilmingos žmogaus reprezentacijos tradicijai; išlaikomas aktyvus dialogas su Vakarų tapybos istorijoje įprasmintais reprezentacinio portreto kodais. Štai kūrinyje Iguna ir dirižablis (100×120 cm., 2010 m.) kaip nuoroda į vaizdavimo tradiciją veikia ne pati kompozicija ar spalviniai sprendimai, bet pavadinimas, kuris semantikos lygmenyje atveria keistą santykį su tokiais meno kūrinių pavadinimais kaip Madona ir kūdikis. Galima sutikti su M. Kosinskaitės kūryboje įžvelgiamu sarkastišku vaizdo konstravimu, kuris leidžia drąsiai fantazuoti apie tai, kas yra Madona, o kas yra kūdikis. Šią mano mintį priimkite kaip intelektualinį rebusą arba pokštą.
Į vaizdavimo tradicijos klodą nurodo kompoziciškai ir personažiškai teatrališkas portretas Svetimas veidas (120×80 cm., 2011 m.). Apie tapybos teatrališkumą menininkė teigia: <…> mano kūryboje daug teatrališkumo. Neneigiu. Persikūnijimo tema tikrai man artima. Visuomet įdomu, kaip pakeitus išorę, keičiasi vidus, kaip forma įtakoja turinį, o turinys – formą. Gal būt mano kūrybos teatrališkumui įtakos turėjo paauglystėje lankyti teatro būreliai. <…> Ir dabar stengiuosi aktyviai dalyvauti visuose renginiuose susijusiuose su persikūnijimu (kaukių karnavalai, arba saviveikliniai spektakliai). <…> Dalyvavimas tampa bacila, kuri persikelia ir į tapybą[4].
Nesuklysiu teigdamas, kad žavesį sukelia vizualinėje plotmėje iškylantis praeities / atminties alsavimas nenuilstamai vedantis į mistišką, žiūrovo vaizduotę audrinančią, nenuspėjamą ir utopiškai pavojingą kūno / veido raiškos ateitį arba ateities galimybę (Bullet Prouf 50×50 cm., 2011 m.; Po sparneliu 90×60 cm., 2010 m.; Prieš srovę 90×140 m., 2009 m.) Technologizuoto kūno poetika, kitokio veido kaip aktyviausio kūno reprezentacinio ženklo gestas, pastebimas dekoratyvaus pobūdžio tapyboje Fokus marokus (40×160 cm., 2010 m.). Norėčiau, naudodama estetišką dekoratyvią formą prisikasti iki esmės ar bent jau užkabinti egzistencines gelmes… – teigia M. Kosinskaitė[5] – Tai tik kitokios kaukes, o vidiniai, jaudinantys dalykai lieka tie patys (santykis su savimi ir su pasauliu, konfliktas ir harmonijos paieška). Neuspėjama ir analizei beveik nepasiduodanti tikroji žmogaus tapatybė pavojinga sau pačiam – jautriam kūrėjui ir jautriam žiūrovui, o paviršiumi slystantiems praeiviams (norisi sakyti pražiūrėtojams) tik keistas teatrališkas šou. Visoje M. Kosinskaitės kūryboje atsispindi pagrindiniai tikslai, kurie dažną kūrėją apsėda kaip mirtinas virusas: mano asmeninis uždavinys – neprarandant dekoratyvumo, atsikratyti dekoracijų, nereikalingų blizgučių, bereikšmių detalių, pasiekti, kad turinys diktuotų formos estetiką, o tobulinant meistrystę nedingtų emocijos[6].
[1] Miglės Kosinskaitės atsakymai į Remigijaus Venckaus klausimus elektroniniu paštu, 2011-02-01
[2] Miglės Kosinskaitės elektroninis laiškas apie save ir savo kūrybą Albinui Vološkevičiui ir Remigijui Venckui, 2011-02-08.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.
[5] Miglės Kosinskaitės atsakymai į Remigijaus Venckaus klausimus elektroniniu paštu, 2011-02-01
[6] Miglės Kosinskaitės atsakymai į Remigijaus Venckaus klausimus elektroniniu paštu, 2011-02-01
Menotyrininkas Remigijus Venckus