“Darbuose – dailininkų šeimos portretai”
Fotomenininkas Valentinas Pečininas šįsyk kūrybos objektu pasirinko šeimyninį portretą. G. Lukoševičiaus nuotrauka
>
A“ galerijoje iš arčiau galima susipažinti su fotomeninink Valentino Pečinino fotografijų ciklu „Saukų šeimos portretas“ Darbuose – dailininkų šeimos portretai
Panevėžio miesto centre esančioje „A“ galerijoje atidaryta ne tik panevėžiečiams, bet ir šalyje gerai žinomo fotomenininko Valentino Pečinino paroda „Saukų šeimos portretas“. Portretų cikle patyrusiam menininkui pavyko taikliai perteikti unikalių ir žinomų tapytojų Šarūno ir Nomedos Saukų atsivėrimo akimirkas. Žiūrint į fotografijas juntamas net emocinis ryšys su garsiaisiais dailininkais. Fotografijose įamžintos asmenybės sudėtingos ir gilios, bet kartu ir trapios, jautrios. Tačiau žvelgiant į V. Pečinino užfiksuotus momentus negalima spręsti, kokie abu menininkai yra kasdienybėje. Tuo ir įdomūs jų portretai, tuo ir įdomi pati fotografija, nes vilioja sužinoti daugiau ir šiek tiek praskleisti nežinomybės šydą, kad būtų galima surasti atsakymus, kodėl fotomenininkas pasirinko fotografuoti dailininkus.
Atrado kūrybos kelią
Pats fotografas anotacijoje apie pasirinktus fotografavimo objektus\ rašo taip: „Dažniausiai fotografinės temos gimsta staiga ir netikėtai. Tarytum stipri Dievo ranka nurodo kūrybinio kelio kryptį. Taip buvo su „Siauruku“, „Baletu“ bei „Tėvo Stanislovo“ ciklais. Taip atsitiko ir su „Saukų šeimos portretu“. Pajutau vėl tą patį stiprų kūrybos polėkio jausmą, kai aplankiau dailininkus Šarūną ir Nomedą Saukas. Stengiausi subtiliai prisiliesti prie garsių dailininkų emocinių išgyvenimų, jų sielų trapumo ir ryžtingo atsiribojimo nuo plačios visuomenės. Išlaikydamas klasikinio portreto tendencijas, panaudojau avangardinį fotografavimo metodą ir išvengiau režisuotų portreto rakursų. Dviejų skirtingų dailininkų ir asmenybių, vienos paslaptingos ir ekspresyvios šeimos portretų paletė atskleidžia ir asmeninius išgyvenimus, ir atsiribojimą, ir emocinį iššūkį.“ V. Pečininas, pabuvęs šalia Šarūno ir Nomedos, prisipažįsta, kad tai padėjo suvokti vieną filosofinę tiesą – atskleisti savyje ypatingus kūrėjo gabumus galima tik visiškai atsisakius materialinio prado, nustojus siekti karjeros, finansinės ir socialinės gerovės. „Kurti gali kiekvienas, bet ne kiekvienas kuria“, – pateikia išvadą fotomenininkas.
Stiprūs portretai
Menotyrininkė Kristina Stančienė apžvelgdama pateiktą portretų ciklą sako, kad parodos pavadinimas
nemeluoja – fotografijos pasakoja apie du talentingus menininkus Š. ir N. Saukas ir kartu apie Vyrą bei Moterį. „Fotomenininkas V. Pečininas, daugybę kartų kūręs fotografinius portretus, pasišovė
sukurti šeimyninį tapytojų portretą. Pasakojimas plėtojasi atskirose fotografijose. Tačiau viso ciklo leitmotyvas ir kulminacija – dvigubas menininkų portretas. Jame fotografui pavyko užfiksuoti\ akimirką, kai abu kūrėjai sėdi vienas šalia kito, bet žvelgia į skirtingas puses. Paprastas kasdienybės fragmentas tarsi tampa metafora: dvi stiprios asmenybės, nuolat būdamos greta, gyvena savo pasauliuose. Fizinės ribos, erdvės apibrėžtys tampa nebesvarbios prieš vaizduotę ir vidinę jėgą“, – apibūdino fotomenininko darbus menotyrininkė. Anot K. Stančienės, labai įdomu,
kuriai pusei atstovauja fotografiniai žmogaus atvaizdai ir kaip galima vertinti V. Pečinino darbus. „Juos galima priskirti šiuolaikinei humanistinei fotografijai, – svarsto menotyrininkė, – nes juose išlaikyti klasikinio portreto bruožai. Menininkų atvaizduose nejuntame pozavimo įtampos, statiškumo. Atvirkščiai, jie ekspresyvūs ir emocingi. Tai įrodo, kad portretai gimė spontaniškai, netikėtai, iš anksto nežinant galutinio rezultato. Daugelyje fotografijų autorius aplinką ir foną padaro nereikšmingą, todėl visas dėmesys sutelkiamas į herojų veidus ir gestus. Nesvarbūs tampa drabužiai, kitos detalės. Nuotraukos yra ir gana tapybiškos – kone barokinės. Jos atspaustos ant drobės, o tai sustiprina jų paveiksliškumo įspūdį.“
Raimonda MIKUČIONYTĖ
2012 m. vasario 10 d. Nr. 34
