„Saukų šeimos portretas“
Dažniausiai fotografinės temos man gimsta staiga ir netikėtai. Tarytum stipri Dievo ranka nurodo mano kūrybinio kelio kryptį. Taip buvo su „Siauruku“, „Baletu“, „Tėvo Stanislovo“ ciklais. Taip atsitiko ir su „Saukų šeimos portretu“. Pajutau vėl tą patį jausmą, kai Albinas Vološkevičius pasiūlė aplankyti Šarūną ir Nomedą.
Stengiausi subtiliai prisiliesti prie garsių dailininkų emocinių išgyvenimų, jų sielų trapumo ir ryžtingo atsiribojimo nuo plačios visuomenės. Išlaikydamas klasikinio portreto tendencijas, panaudojau avangardinį fotografavimo metodą ir išvengiau režisuotų portreto rakursų.
Dviejų skirtingų dailininkų ir asmenybių, vienos paslaptingos ir ekspresyvios šeimos portretų paletė atskleidžia ir asmeninius išgyvenimus, ir atsiribojimą, ir emocinį iššūkį.
Būdamas šalia Šarūno ir Nomedos, suvokiau vieną filosofinę tiesą: atskleisti savyje ypatingus kūrėjo gabumus galima tik visiškai atsisakius materialinio prado, nustojus sekti karjeros, finansinės ir socialinės gerovės.
Kurti gali kiekvienas, bet ne kiekvienas kuria.
Valentinas Pečininas