Parašykite mums
Parašykite mums

Septynios Meno Dienos

Nežaisk su kito gelmėmis!

Vilmanto Marcinkevičiaus „Neapibrėžtos erdvės gyventojai“ Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje

Salomėja Jastrumskytė
Nr. 11 (1072), 2014-03-21

Vilmanto Marcinkevičiaus parodos Lietuvoje visada pažadina senus stebėjimo ir vertinimo įpročius. Tarptautinį pripažinimą pelnęs autorius tarsi tampa nebeperregimas, o jo kūrybos analizė tarsi nebebūtina. Tačiau galima padaryti ir kitaip. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatro erdvėse, veikiančios „A“ galerijos iniciatyva vykstančios vienaip ar kitaip kanonizuotos vertės menininkų parodos jau tapo dėmesį atkreipiančiu reiškiniu. Įdomu tai, kad parodos pristatyme čia inscenizuojamas savitas dialogas su autoriumi – tuo Kitu, kuris dažniausiai publikai lieka nepažinus, pasislėpęs. Albino Vološkevičiaus, „A“ galerijos savininko, šios parodos kuratoriaus, noras išprovokuoti bet kurį menininką atvirumui apie kūrybą neaplenkė ir Marcinkevičiaus. Pagaliau ir pats menininkas, regis, atėjo su intencija atsiverti – naujas ciklas, pristatytas didelėje retrospektyvinėje kolekcijoje, vadinasi „Asmeninės istorijos“. Čia „Kito“ ir savęs kaip Kito gelmės ir paviršiai yra aptariami įvairiais kalbėjimo būdais.

„Pasaulis yra faktų suma“, – lyg negana to, šios tezės autorius austras Ludwigas Wittgensteinas įsakmiai priduria: „Nežaisk su kito gelmėmis!“ Šiomis tezėmis galima perskrosti ir Vilmanto Marcinkevičiaus kūrybą. Tačiau iki tol dar derėtų suvokti, kaip pats tapytojas įstengia parodyti kažką Kitą: atverti jį neperžengdamas jo teritorijos ar, priešingai, įlūždamas į kitybės vietovę visa savo vitališkos tapybos galia? Juk bet koks gestas už vieno kūno ribų jau yra žaismė kitam. Marcinkevičiaus drobėse siautėjanti gesto ir spalvos orgija nieko nesako apie tapybos pakraščius ir ribas, bet atveria autoriaus (vėliau ir žiūrovo) susitikimo su Kitu santykį – tik stačiakampė drobė tėra antropologinė konstanta, reiškianti paveikslą, tuo tarpu jo mastelis, spalvinė trauka, empatija ir t. t. jau yra kitokybės stotas. Tapytojas nuolat sugestijuoja drobės paviršiaus peržengimą į gyvasties pusę, negana to, dar ritmiškai, kone šamaniškai kartodamas savas koloritų formules, užversdamas mėsingais potėpiais takus į tikrovės iliuziją. Tai ne iliuzija, o kažkas Kitas – kažkas šalia ar priešais, turintis kūną ir nematomą dalį, savo įvykių partitūrą ir savos erdvės žemėlapį, sąmonę, valią ir nepamainomą atsitiktinumą („Poetas ir sulūžusi burtų lazdelė“).

Nenuspėjama tikrovė yra žaidimo priežastis, žaidimo, nepaisančio hierarchijos. Šioje tapyboje nebėra kanoninių siužetų, bet yra likę gestas, spalva ir egzistencinės schemos – įvykių / faktų kekės iš jausmų, judesių, daiktų, virsmų ir liekanų („Nakties žaidimai“). Vilmanto Marcinkevičiaus tapyboje jau atlikta tai, kas šiuolaikinei tapybai lyg ir privaloma – tarkim, transgresija (t.y. drastiškas sutartinių ir įprastinių žmogiškosios tikrovės ribų peržengimas), taip pat atvirumas – nepatogioms, neįprastoms temoms, interpretacijoms, sąveikoms („Raudonosios moters gaudymas“). Taigi viskas, kas būtina, yra padaryta, ir lyg tikslingai iškastose duobėse ši savita tapybinė intencija prisipildo liulančios ryškiaspalvių reiškinių masės.

Figūrinį ir koloritinį šios tapybos įžūlumą keblu priskirti atsinaujinančiai reprezentacijos sąvokai, kai ji vėl pasirodo naujausiuose tapybos pavidaluose, tikrovės pasirodymo vakuolėse, kur aukštinamas fotorealizmas ir „fotoatsitiktinumas“. Pagaliau ir tapybos ateities viltis siejama ne su įgūdžio verte, o su tikrovės ir kūrinio santykiu. Pastarąjį tapytojas jau yra atskleidęs tikrai įvairiai.

Vilmanto Marcinkevičiaus paveiksluose žmonių ir kitų būtybių kūnai veikia kaip tikrovės, mūsų kasdienės ar tiesiog neapibrėžtõs erdvės substancijos, savo ritualizuotais veiksmais užpildančios amžinybės vynmaišius. Nūdien tikslių žmogiškos tikrovės reprezentacijų alkį Marcinkevičius paveiksluose apdairiai perverčia į žaismės viesulą, kai išvirkščios Kito gelmės tarsi iškabinėjamos kaspinais ir konfeti puoštose regimybės aikštėse. Tik taip jos tampa artimos ir aktualios.

Tapytojo paveikslai juda, pulsuoja, spalva ėda spalvą, kurdama daugiacentrės erdvės kaleidoskopą. Figūrinis kontūras vis dar artimas modernistinei kūno ar daikto ribos kartografijai ir Vilmanto drobėse reikalingas tam, kad susemtų ir lokalizuotų iš paveikslo vidaus atskiromis salomis kylančią savaime švytinčią spalvą. Taip kartais paveikslas tampa vitražo ir impresionistinio tapinio chimera. Arba tapyba dar kartą mėgina perteikti garsą ir suduoda per antrą skruostą reprezentacijos sapnui – paveikslas su vaizduojamu garsu įgyja absoliučią nenutrūkstamą trukmę. Antai Vilmanto nutapyta mėlynai mirganti moteris – švilpianti moteris – koks netikėtas siužetas! Neprilygstamas filosofas Arvydas Šliogeris sykį yra pasakęs: „Kalbanti moteris yra bjauri.“ O švilpianti? Klasikinėje estetikoje visada ilgai gyvavo nuostata, kad bet koks garso leidimas bjauroja veidą, todėl beveik visi paveikslų personažai tylėjo net kaukdami. Bet paradigminiu lūžiu tapo Edvardo Muncho „Šauksmas“. Ką gi, tapybos istorijos klodai žioji spalvotose nuošliaužose, liudydami atminčių susimaišymo raidą ir sankaupas lyg driežo ontogenezė… Kita vertus, žaidimą dažniausiai steigia ir matuoja laikas, o ne vieta.

Salamandriškai dėmėtose drobėse patys kūnai nesirango, nesiraito egzistenciškai cypdami. Jie keistai lengvi, tušti, pripučiami šlapios spalvos lyg pūslės, kuriomis nusėtas nutrintas kasdienės ir neapibrėžtos tikrovės padas („Nukritęs angelas“). Tai it tariamai ramus Bertoldo Brechto epinis teatras, o drama ar tragedija sužaidžiama kažkur tarp pasakojimo, įspūdžio ir koloritinio įsiūčio („Berniukas ir degantis pieno bidonas“).

Lengvi, kone graikiškosios ataraksijos – visiško nurimimo ir neveiklumo – ištikti tokie inertiškai filosofiniai, įsivaizduojami kūnai Vilmanto Marcinkevičiaus drobėse kaskart sustatomi naujoms realioms nesibaigiančio lošimo partijoms. Nutapytieji kūnai, numanomi, anonimiški, beveik beformiai, nejautrūs, skelbiantys veiksmą ar jausmą, bet juose neskęstantys, – nuostabios, tiesiog idealios šių dienų paviršutiniškumo, lengvabūdiškumo, nesusisaistymo, svetimumo, „grynojo santykio“ visuomenės, kurią paskelbė Anthony Giddensas, reprezentacijos. Jei taip norite, tebus jos neoekspresionistinės, bet nebūtinai.

atgal į parodos puslapį