Tikiu, kad dažnas susimąstome apie savo vietą ir prasmę šiame pasaulyje, apie kraštą, kuriame mums buvo lemta gimti, šio pasaulio sandarą, Dievą ir Dieviškąją sferą.
Manau, kad kiekvienam būtina stengtis suvokti savo tautą, kurioje gimėme, jos kalbą, kultūrą, perimti senolių ir tėvų dvasinę patirtį, etnines tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms.
Nors visa tai mes išgyvename betarpiškai, tačiau sąmoningas gilinimasis atveria nuostabius Lietuvių tautos per amžius sukauptus dvasinius klodus, išsaugotus mituose, legendose, pasakose, dainose, šokyje, muzikoje ar dailėje.
Šioje parodoje pristatau paveikslus iš didelio paveikslų ciklo sukurto Lietuvių mitologijos tema – tai daugelį metų rinktos informacijos, tyrinėjimų ir gilinimosi į senąsias mūsų tautos dvasines gelmes rezultatai.
Mano įsitikinimu, mitologiniuose simboliuose užkoduoti fundamentalūs mūsų būties ir gyvenimo šiame pasaulyje principai – dvasinės tautos struktūros, kurios glūdi giliai kiekvieno iš mūsų sąmonėje.
Kaip ir visos pasaulio tautų kultūros, taip ir lietuvių tauta turtinga savo mitologija bei turi savitą pasaulio sandaros ir visatos supratimo modelį. Mitologija pateikia pasaulio ir žmogaus gyvenimo esminių struktūrų aprašymą, ne sąvokomis bet vaizdiniais, kuriuose įvairūs gyvūnai, augalai, daiktai ar gamtos reiškiniai simbolizuoja fundamentalius būties principus.
Ir šiandiena mūsų sąmonėje glūdi archetipinių (mitologinių) pasaulio suvokimo modelių reliktai, kuriems būdingas metaforiškas gamtos ir objektų gretinimas.
Mitologijoje kosmogoniniai mitai laikomi esminiais, jie yra amžino grįžimo pradžių pradžion vizija. Lietuvių mitologijoje būdingas dangaus kūnų kultas. Viena iš pagrindinių garbinimo objektų buvo Saulė, Mėnulis ir žvaigždės.
Svarbią vietą lietuvių mitologijoje užėmė ugnies kultas, dubenuotieji akmenys, tai akmenys su saulės, mėnulio, žvaigždžių ženklais bei jų simboliais, manoma jie buvo susieti su dangaus kūnų kultu.
Personalinė etno tapybos paroda „MITOLOGINIAI AKMENYS“
Šioje personalinėje tapybos parodoje pateikiu Mitologinių akmenų paveikslų ciklą. Archeologiniais paminklais laikomi ir įvairūs akmenys su ženklais, taip pat akmenys, vadinami Stabakūliais, Mokais ir kit. (LKDŽ). Stabakūlis yra aukštas senosios lietuvių pasaulėžiūros ir stabmeldystės kulto akmuo; stabakūliai yra 1,5-1m. aukščio akmenys apie kuriuos pasakojama, kad jie suakmenėję žmones esą ( Enc 1162) Dauguma eksponuojamų paveikslų nutapyti Žemaitijoje 2008-10m., netoli Tverų, betarpiškai Lopaičių etnomitologiniame komplekse, kurį sudaro Lopaičių piliakalnis ir alkakalnis. Manoma, kad alkakalnyje (šventykloje-žinyčioje) yra išlikę senosios lietuvių šventvietės elementai: akmenys su ženklais ir veidais, trykštantis šventasis šaltinis. Kairiajame Aitros upelio krante, už šaltinio, ant kalvos yra dubenuotasis akmuo ir pilkapis su akmenų vainiku. Manoma, kad šiame komplekse buvo senovės žemaičių dvasinis centras ir kulto apeigų vieta. Alkakalnio erdvėje išdėstyti didžiuliai akmenys ir jų grupės, matomos Saulės ir Mėnulio duobės su išdėstytais aplink jas akmenimis.
V. Kašinskas