Parašykite mums
Parašykite mums

X: Kritinė riba

Kritine riba PLAKATAS

[LT]

X: Kritinė riba

Kūrėjas visada turi būti pasirengęs žengti pirmyn – už savo nusibrėžtų ar įsivaizduojamų baimių, patirčių, sugebėjimų, profesinių žinių, asmeninio komforto ribų. Tai nėra lengva. Nežinomybė visada kausto ir baugina. Bet, padaręs vieną, kitą žingsnį į priekį, į nežinomybę, į naujus atradimus, atsisukęs pamatai, kaip buvai save apribojęs, koks „užsiciklinęs“ buvai.

Tęstinis projektas „X: Kritinė riba“ – tai kvietimas menininkams praplėsti savo kūrybines ribas ir patirtis per menų sintezę. Tai – savotiškas iššūkis skirtingos raiškos menininkams dirbti poromis prie vieno bendro kūrinio. Šiais metais 8 Panevėžio tapytojai, 2 grafikai, 1 monumentalistas ir 4 fotografai. Susiformavo penki dvejetai, penki menininkų „duetai“ individualiems ieškojimams, bet tuo pačiu bendram netikėtam rezultatui.

Projekto tema „Kritinė riba“ skiriama Černobilio atominės elektrinės katastrofos trisdešimtmečiui paminėti ir pasigilinti į aktualiąją ekologiją.

O tęstinio projekto „X: Kritinė riba“ vardikliu renkamės X simbolį, nes:
X – dviejų kūrėjų sankirta,sąnkryža bendrai meninei raiškai ir naujoms patirtims,
X – tai nežinoma kolektyvinė teritorija, pilna netikėčiausių atradimų, praplečiančių kūribinės išraiškos galimybes.
X – kiekvieno projekto dalyvio asmeninis x faktorius, galintis įtakoti tolimesnius kūrybinius ieškojimus,
X – paslėpta pretenzija, bet atvira galimybė bei tikimybė ir toliau ieškoti naujų išraiškos formų, tuo pačiu suvienijant Panevėžio miesto, šalies ir užsienio menininkus.

Meninikų sukurti darbai bus padovanoti Panevėžio miestui, planuojamam naujam Meno centrui.

Projekto kuratorius, Albinas Vološkevičius

[EN]

X: A Critical Threshold

Artist must always be ready to move forward – out of his/her imaginary boundaries, fears, experiences, skills, professional knowledge and personal comfort limits. It is not easy. Uncertainty always enchains and intimidates. But after having made one or more steps forward, into the unknown, to new discoveries, you turn back and see how much you used to restrict yourself, and realize how “stuck” you were.

Continuation of the project “X: A Critical Threshold” shall mean a call for artists to broaden their creative boundaries through the synthesis of arts. This is a challenge for different artists to work in pairs, creating joint pieces of art. This year 8 Panevėžys painters, 2 graphic artists, 1 monument artist and 4 photographers participated in the project. Five ‘duets’ were formed. Each artist has his own individual quest to pursue (only defined by the common theme), but the artists are paired to create a collaborated art-works, hoping for unexpected results.

The theme of the project “A Critical Threshold” is dedicated to commemorate thirty years of Chernobyl nuclear power plant disaster and to get a deeper view of the relevant ecological issues.

While continuing the project “X: A Critical Threshold” we have chosen X as a symbol because:
X – the intersection of the two creators, the crossroad of joint artistic expressions and new experiences.
X – it is unknown collective territory, full of unexpected discoveries, that widens possibilities of creative expression.
X – X-factor of each participant in the project, which may influence future creativity.
X – a hidden pretense, but an open possibility and probability to continue looking for new forms of expression and at the same time bringing together the artists from Panevėžys, Lithuania and foreign countries.

Creative works of the artists will be donated for the future Art Centre in Panevėžys city.

Project curator Albinas Vološkevičius

[LT]

Virginijus Kinčinaitis:

Tai tęsis amžinai…

Teminė paroda X: kritinė riba yra skirta ne tik atominei Černobylio katastrofai ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vizitui. Parodos sumanytojas Albinas Vološkevičius pasiūlė Panevėžio miesto menininkams įsigilinti į šią temą kuriant poromis prie vieno bendro kūrinio.

Tai nėra paprasta, ypač meno pasaulyje. Juk kiekvienas menininkas siekia savo asmenybės autonomijos. Jis bet kokia kaina yra pasiryžęs ginti savo išskirtinumą, asmenybės individualumą ir meninio stiliaus unikalumą. Tai kūrėjo meninės ir ekonominės kūrinio vertės sąlyga. Juk kūrinio stilius tradiciškai siejamas su išskirtiniu asmenybės mąstymu, individualia pasaulėžiūra, asmenine mitologija.

Nepaisant autorystę kvestionavusių ankstyvųjų avangardistų ir postmodernistinių “autoriaus mirties” pranašavimų, tokia asmeninio stiliaus vertės nuostata meno pasaulyje išlieka dominuojanti.Todėl toks Albino Vološkevičiaus siūlymas vienus menininkus gali tiesiog papiktinti, kitus išgąsdinti, dar kitus prajuokinti, o treti gal ir pagalvos, kad tokiame pasiūlyme gali slypėti ir tam tikros naujos galimybės.

O jeigu, kaip Albinas, juos ilgiau ir pakalbinsi, išskleisi tokio bendradarbiavimo būtinybės svarbą, jeigu nurodysi viliojantį tikslą ir pažadėsi nuotykių, tuomet atsiras bendraminčių, kurie paaukos savo puoselėtą stilių ir perpins jį su kito menininko raiška, iš dviejų vaizdavimo būdų sukurs kažką naujo, nepriklausančio nei vienam iš šių dviejų menininkų, tačiau gyvai intriguojančio savo netikėtumu ne tik pačius kūrėjus, bet ir juos žinančią publiką.

Kaip gyvai mus įtraukia dviejų žmonių diskusijoje gimstanti nauja tiesa, taip gali būti įdomus ir lygiaverčio dialogo principu pagrįstas kūrybos rezultatas. Todėl labai įdomu matyti menines šio rizikingo projekto pasekmes. Iš vienos pusės, tai labai intymu – juk menininkai tiesiog kūrybiškai “sąveikauja” vieno kūrinio plokštumoje. Iš kitos pusės, matai tai, ko galėjo ir nebūti, jeigu ne šis projektas. Juk pavienių menininkų stilius ir taip gerai pažįstamas bei nuspėjamas, o jų sintezė gali tapti meniniu įvykiu, ji gali būti labai netikėta. Trečia, galima atsekti kūrėjų kūrybinio dialogo raidą, išgyventi jų abipusių sąveikių, įtampų, sutarimų ir išsiskyrimų istoriją vizualaus meno kūrinyje.

Tad kritinė riba šiame projekte kartojasi du kartus: kaip naują žmonijos istorijos etapą atvėrusi Černobylio katastrofa ir kaip kritinis menininkų susidūrimas su autorystės, stiliaus, bendradarbiavimo problema. Manau, kad ši projekto tema ir kvietimas meniniam bendradarbiavimui prasmingai papildo vienas kitą.

Pirmiausia, imantis vienu metu globalios ir labai asmeniškos Černobylio temos, labai padeda diskusijų, paieškų ir įsijautimo atmosfera. Tokia apokaliptinė tema yra nepavaldi racionaliam samprotavimui, istoriniam ar moksliniam paaiškinimui. Tai daugiau nebyli potrauminio išgyvenimo būsena, užnuodyta egzistencinė savistaba. Todėl Svetlana Aleksijevič, kalbėdama apie savo knygą, skirtą Černobylio katastrofai, sako, kad šis tekstas ne apie Černobylį, bet apie Černobylio pasaulį, kuris mums menkai žinomas. Jos manymu, tai praleistas istorijos tarpsnis. Todėl ją domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Todėl Černobylis yra paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti. Galbūt dvidešimt pirmajame amžiuje. Iššūkis jam. Ką žmogus ten sužinojo, įspėjo, atrado pats savyje? Kaip pažvelgė į pasaulį? Rašytojos teigimu, tai jausmų, o ne įvykio rekonstrukcija.

Į tokią šio įvykio atkūrimą leidosi ir projekto “X: Kritinė riba” dalyviai. Savo koncepcijose jie prisiminimais labai asmeniškai grįžta į šios katastrofos laikus. Jie gilinasi į katastrofos apimtis, simboliką, komponuoja savo patirtis, išgyvenimus, mintis ir vaizdinius bendroje kūrinio kompozicijoje. Tai itin ryšku tapytojų Ramūno Grikevičiaus ir Rūtos Povilaitytės bendrame tapybos kūrinyje “Tušti namai”. Egzistencinė žemiško kolorito monohromija tuščio interjero šaltyje vientisai pasklinda per abiejų tapytojų “zonas” ir susijungia į emocionaliai stiprią ir vientisą kompoziciją. Šis kūrinys labai artimas mirtinoje Černobylio zonoje likusių vienišių atsiskyrėlių gyvenimo patirtims, jų vienatviškiems kliedesiams, kuriuos savo knygoje “Černobylio malda” užrašė Svetlana Aleksijevič.

Labai paveikus bendradarbiavimo rezultatu yra Stasio Povilaičio fotografijos ir Raimondo Gailiūno tapybos koliažas “Dūmais į sielų veidrodžius”. Organiška, gaivalinga ir nuodingai raudona arklių akių ir dujokaukių kompozicija paveiki ekspresyviai rėksminga tapybos maniera, drąstiškomis spalvomis ir tuščiavidurių „gamtos“ akių juoduma.

Pavojingą radioktyvių branduolinės katastrofos spalvų gamą spinduliuoja bendras Sigito Laurinavičiaus ir Valentino Pečinino kūrinys “Švytėjimas”. Šiame kūrinyje taip pat pasitelkta fotografinio vaizdo ir tapybos sintezė. Kiek romantiškiau atrodo Sauliaus Saladūno ir Osvaldo Juškos duetas. Spalvotos Sauliaus Saladūno dūlėjančių sienų fotografijos fone sklendžiančios angeliškos figūros sukasi amžiname griovimo ir kūrybos rate.

Įdomi erdvinė piešinio ir fotografijos sintezė suskamba Andriaus Repšio ir Jūratės Kirtiklytės kūrinyje “Tai ką prisimenu tadien…”. Rafinuotas, juodai baltas lėktuvėlio piešinys, toks pats monochrominis, ilgesingai skurdus, skrendančio paukščio akimis pamatytas ežeros pakrantės vaizdas įdomus tuo, kad būtent šio kūrinio akivaizdoje man toptelėjo labai paprasta mintis, kad tik dviese galima taip įdomiai sujungti dvi raiškos priemones, taip sukomponuoti dvi, tarytum atskiras, bet viena kitą prasmingai papildančias piešinio ir fotografijos plokštumas.

Šie duetai pademonstravo, kad leistis į rizikingus kūrybinio bendradarbiavimo nuotykius vis dėlto verta, kad ir savo išpuoselėto stiliaus vientisumo kaina. Tik taip, kritinėje dviejų meninių vaizduočių sankirtoje gimsta trečia prasmė. Jos atsiradimui reikia geranoriškumo, pasitikėjimo ir valios.

Žinoma, galimas ir tradicinis, „nesuporuotas“ šios aktualios, technogeninės katastrofos interpretavimas. Tačiau ir kurdami tik pavieniui, Girmantas Rudokas, Mindaugas Breiva, Tomas Rudokas, Eugenijus Marcinkevičius, Diana Rudokienė, Raimondas Gailiūnas rado įdomius, netikėtus šios temos sprendimus. Kodėl? Kuomet kuratorius pasiūlo aktualią ir konkrečią temą, kuomet paroda yra tikslingai susiejama su renginiu, menininkas nebėra visiškai laisvas. Jis įsivelia į dialogą, į diskusiją, jis priverstas keistis, pergalvoti savo stilistikos galimybes. Tokia kūryba kuruojamame projekte irgi yra savotiškas duetas. Tik šiuo atveju bendradarbiauja ne menininkai, bet menininkas su kuratoriumi. Tokia sąveika irgi gali būti produktyvi stiliaus atnaujinime.

Pavyzdžiui, dramatiškai paveikiame Dianos Rudokienės tapybos kūrinyje vaizduojama radioaktyvių saulės vėjų gairinama jūra. Į ją įbridusi autorė persmelkia savo žiūrovą tyliai klausiančiu žvilgsniu. Ji nekoketuoja, greičiau kviečia dialogui, klausimams, kurie neturi atsakymų. Papildomai dar vieną kūrinį šiam projektui nutapęs Raimondas Gailiūnas sukuria ekologiškai angažuotą ir išsamų pasakojimą – triptiką apie savižudiškas virtualios tikrovės entuziastų aistras. Rafinuotą siuvinėtą abstrakciją šiam projektui pateikė Girmantas Rudokas, minimalistine apgalvotų idėjų raiška pasižymi Tomo Rudoko tapybos kūrinys. Kinematografinę siaubo filmo įtampą meistriškai kuria Mindaugas Breiva. Derindamas raizgų piešinį ir laisvą tapybos potėpį, aitrias spalvas ir baltas pauzes menininkas įpainioja mus į keistą pasakojimą, kuriame daugiau baugių nuojautų negu aiškios pabaigos. Mažiau tematiškai angažuota Eugenijaus Marcinkevičiaus tapyba, tačiau taip daugiau laisvės atsiranda žiūrovo spėlionėms. Juk nevalia pamiršti, kad vienas iš pagrindinių meno kūrinių bendraautorių dar yra yra ir pats žiūrovas.

Projektas „X: Kritinė riba“ yra prasmingas kaip miesto menininkų bendradarbiavimo iniciatyva, kaip kuruojama aktualios ir vientisos temos plėtotė, kaip reali jau kitų kūrybinių inciatyvų prielaida.

O menininkų aktyvumo, apmąstant šiuolaikinio pasaulio paradoksus, labai reikia. Juolab, kad pati Svetlana Aleksijevič teigia, jog negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai.

Virginijus Kinčinaitis

 

[EN]

Virginijus Kinčinaitis:

And that will be forever…

The thematic exhibition ‘X: Critical Threshold’ is more than just about the Chernobyl nuclear disaster or the visit of Svetlana Alexievich, winner of the Nobel Prize in literature. The originator of the exhibition, Albinas Vološkevičius, addressed artists of Panevėžys with an invitation to delve deeper into the theme by working on joint works of art in pairs.

That is far from a simple task, in the world of art in particular. It is because each artist strives for their personal autonomy. Artists are prepared to defend their exceptionality, personal individuality, and uniqueness of their artistic style at any costs. It is a prerequisite for the artistic and economic value of an artist’s work. In addition, it is also because the style of a work is traditionally linked to the artist’s singularity of thinking, his or her individual worldview, and personal mythology.

Despite the early avant-garde and post-modernistic prophesies of the ‘death of an author’ which questioned the notion of authorship itself, such attitude towards the value of a personal style continues to remain dominant in the world of art. Thus, the invitation issued by Albinas Vološkevičius could have been met by some artists as simply an insult, found scary or amusing by others, while there might still be others who would recognize certain new possibilities offered by such an invitation.

And if they are to be persuaded a bit more insistently (as it was done by Albinas), if the significance of the necessity for such collaboration is revealed before their eyes, when an enticing purpose is indicated and certain adventure promised, then there will certainly appear some like-minded creators who will sacrifice their own perfected style and interlace it with the artistic expression of another artist for the sake of creating something new out of those two ways of depicting that, though not belonging to any of those two artists individually, is found vividly intriguing by its unexpectedness not only by the artists themselves but also by the spectators familiar with their individual styles.

Similarly, as we get attracted to a new truth being born in a discussion between two people, we may equally be interested in the creative result based on a principle of equivalent dialogue. Hence, it is very interesting to observe the artistic consequences of this challenging project. On the one hand, it is extremely intimate, as the artists are simply engaged in a creative ‘intercourse’ on the plane of one artistic creation. On the other, you are able to see what otherwise might have never happened without this project. While the styles of individual artists are so familiar and predictable, their synthesis may turn into a creative event and prove to be completely unpredictable. The third aspect is in the possibility to trace the course of the artists’ creative dialogue, to experience the history of their mutual interrelations, tensions, agreements and dissensions in a work of visual art.

This critical threshold is repeated twice in this project; as the Chernobyl disaster had opened a new stage in human history and as a critical encounter of artists with the problem of authorship, style, and collaboration. I believe that the theme of the project and the invitation for artistic collaboration meaningfully complement each other.

Firstly, when referring to the Chernobyl theme, which is at the same time both global and very personal, this atmosphere of discussion, exploration and empathy proves to be very helpful. An apocalyptic theme like this is not subject to any rational reasoning or to historic or scientific explanation. It is, rather, a state of silent post-traumatic experience, a poisoned existential self-observation. Thus, talking about her book on the Chernobyl disaster, Svetlana Alexievich highlighted that its text was not about Chernobyl; it is rather about the world of Chernobyl, which we know so little about. She sees it as a missed period in history. Thus, she is not interested in the accident itself, like what happened that night at the power station or whose fault it was, what decisions were taken or how many tonnes of sand and concrete were used to build the sarcophagus above that hell hole. Rather, she focuses on the perceptions and feelings of those people who were faced with the unknown. With mystery. That is why Chernobyl is an enigma which we still have to solve; perhaps, in the 21st century. It is a challenge it has to face. What was man able to learn there, to guess or to discover within his own self? How did he look at that world? According to the writer, it is a reconstruction of feelings, not an account of the event.

It is namely such a reconstruction of the event that the participants of the project ‘X: Critical Threshold’ embarked upon. In their conceptions, they take a very personal journey to the time of the disaster in their memories. They explore the scope of the disaster, its symbolism; they arrange their experiences, emotions, thoughts and visions in the joint composition of the work. This is particularly vivid in the joint painting ‘Empty Home’ by artists Ramūnas Grikevičius and Rūta Povilaitytė. The existential monochrome of earthly tones in the coldness of a bare interior seamlessly spread over the ‘zones’ of both painters and join into an emotionally strong and consistent composition. This work particularly closely echoes both the experiences of those lonely hermits who have stayed behind in the deadly zone of Chernobyl and their confused babble recorded by Svetlana Alexievich in her book ‘The Chernobyl Prayer’.

Extremely impressive by its collaborative result is ‘With Smoke to the Mirrors of Souls’ – a collage of Stasys Povilaitis’ photos and Raimondas Gailiūnas’ painting: the organic, elemental, poisonously red composition of horses’ eyes and gas masks strongly affects the viewer by its expressively garish artistic manner, drastic colours, and the blackness of the hollow eyes of ‘nature’.
A hazardous gamut of the colours of a radioactive nuclear disaster radiates from the joint work ‘The Glow’ by Sigitas Laurinavičius and Valentinas Pečininas created by resorting to the synthesis of photographic images and painting. A more romantic impression is produced by the work of the Saulius Saladūnas and Osvaldas Juška duo. The levitating coloured figures of angels rotate in the eternal circle of destruction and creation within the background of crumbling walls in the photo by Saulius Saladūnas.

An interesting spatial synthesis of painting and photography vibrate from the work by Andrius Repšys and Jūratė Kirtiklytė ‘What I remember from that day…’ A refined black and white drawing of a little plane and a similar monochrome, hauntingly miserable view of a lakeshore seen through the eyes of a flying bird is also interesting, as namely vis-à-vis this work, it dawned upon me that only by working together, the two means of expression can be combined in such an effective way, and two seemingly separate, though mutually complementing each other, planes of painting and photography can be composed together.

Those duos have visibly demonstrated that it is certainly worth engaging in risky adventures of collaboration even at the expense of the consistency of one’s own refined style. Only like this, in a critical intersection of two artistic visions, a third meaning is born – and only in the presence of good will, trust and determination.

Obviously, it is also possible to have a traditional, ‘non-paired’ interpretation of this consequential technogenic catastrophe. Thus, even when working separately, Girmantas Rudokas, Mindaugas Breiva, Tomas Rudokas, Eugenijus Marcinkevičius Diana Rudokienė, and Raimondas Gailiūnas were able to find interesting and unexpected expressions of this theme. Why? When a curator suggests a relevant and concrete theme, when an exhibition is purposefully linked to an event, an artist is no longer completely free. He is drawn into a dialogue and a discussion; he is forced to transform, to revise his stylistic possibilities. Such creation in a guided project is also a duo of sorts. However, in that case, it is not a collaboration of artists but a cooperation between an artist and the curator. Such interaction may also be beneficial for a renewal of one’s style.

For instance, in her dramatically impressive painting, Diana Rudokienė depicts the sea swept over by radioactive solar winds. Wading in that water, the artist arrests her spectator with a silently questioning glance. She is not flirting; it is rather an invitation for a dialogue, for questions without answers. One more work for this project has additionally been offered by Raimondas Gailius, who presents an ecologically engaged and comprehensive story – a triptych – about suicidal passions of virtual reality enthusiasts. A sophisticated embroidered abstraction has been presented for the project by Girmantas Rudokas; a minimalistic expression of well thought out ideas are typical to the painting by Tomas Rudokas. A cinematographic suspense of a horror story is masterfully created by Mindaugas Breiva: by combining an intricate drawing and a free painterly brushstroke, pungent colours and white pauses, the artist draws us into a strange story where scary misgivings prevail over a clear ending. Somewhat less thematically engaged is the painting by Eugenijus Marcinkevičius, though offering more freedom to spectators for their own interpretations. And it should never be forgotten that one of the principal co-authors of artistic works are also spectators themselves.

This project ‘X: Critical Threshold’ is meaningful as a collaboration initiative of artistic people of the town, as a guided expression of a relevant and consistent theme, as a tangible presumption for other creative initiatives in the future.

There is no doubt that an active involvement of artists in contemplating the paradoxes of the contemporary world is of great necessity. Especially so, as Svetlana Alexievich herself argues that it is not possible to say that we live in post-Chernobyl times. We live in the times of Chernobyl, and that will be forever.

Virginijus Kinčinaitis